Pirato kepurė juoda
Užsmaugta ant akių,
Netvirta eisena,
Ir visą kelią be žodžių.

O jis, jis eina šalia.
Kruvina ranka šluostosi veidą.
Mėnulio šviesa žaidžia
Su ašmenimis plėšančiais žaizdą.

Galbūt nebūtų magiška šita naktis!
Jei ne ji - pilnatis!
Kažkur toli vilkų gaujos kaukimas.
Kažkur čia pat, visur žiogų svirpimas.

Ji pakelia žalias akis į mėnesieną,
Verkia... Verkia...
Jis atsuka savo baltą veidą į ją:
Aš Myliu tave!

Laikydama jausmus giliai krūtinėj,
Liesdama beprotybės, sušnabždėjo pagaliau:
Aš noriu greičiau mirti, tuoj!
Nepakelsiu gyventi tokiame skausme ilgiau.

Tada, o gal vėliau, užstaugė vėjas...
Medžių šakos, pradėjo mojuoti nevalingai.
O debesys, bėgo greičiau nei laikas.
Ir lietaus lašai krito smėli skrosti.

Ji apkabino ji, kaip niekad nieko niekada.
Kaip mylimoji mylimąjį paskutinį kartą:
Neužtektų žodžiu, ašarų, riksmų, minčių ir net svajų.
Pasakyt, kaip aš... tave.... brangusis, myliu!
Su atodūsiu nutilo ir šie žodžiai užstrigę,
Kai jos durklas pervėrė jo nugarą ir jos krūtinę.